Lietuvoje durpynai užima apie 6 procentus šalies teritorijos, ir dauguma jų per praėjusį šimtmetį buvo nusausinti – kasybai, žemės ūkiui ar miškininkystei. Tai, kas atrodė kaip visiškai racionalus sprendimas prieš penkiasdešimt metų, dabar virsta problema, kurios sprendimas kainuoja gerokai daugiau nei atrodė iš pradžių. Nusausinti durpynai neišlaiko anglies – jie ją išleidžia. Ir tai vyksta nuolat, metai iš metų, kol pelkė lieka sausa.
Kodėl durpynai apskritai svarbūs klimatui
Durpynas, kai jis šlapias, veikia kaip anglies saugykla – augalinė medžiaga jame nesuyra iki galo, nes trūksta deguonies. Kai vandens lygis nukrenta, procesas apsiverčia: mikroorganizmai pradeda skaidyti sukauptą organiką, ir į atmosferą keliauja anglies dioksidas bei kartais metanas. Lietuvos mokslininkų skaičiavimais, nusausinti durpynai šalyje kasmet išmeta apie milijoną tonų CO2 ekvivalento. Tai nemažas skaičius, jei lygini su bendru šalies šiltnamio efektą sukeliančių dujų balansu.
Įdomu tai, kad problema ne visada matoma iš karto. Sausas durpynas gali atrodyti visiškai tvarkingai – nei dūmų, nei akivaizdžių pokyčių. Tačiau po žeme vyksta lėtas, bet nuolatinis procesas, kurio sustabdyti vien apsauginėmis priemonėmis neįmanoma.
Kas iš tikrųjų vyksta atkuriant pelkes
Atkūrimas skamba paprastai – reikia sugrąžinti vandenį. Praktikoje tai reiškia užtvankų statymą kanaluose, kuriais dešimtmečius buvo nuleidžiamas vanduo, seklių griovių formavimą ir kartais net durpynų paviršiaus modeliavimą, kad vanduo pasiskirstytų tolygiau. Lietuvoje tuo užsiima keletas organizacijų, tarp jų – valstybinės miškų urėdijos ir aplinkosaugos NVO, dažnai bendradarbiaudamos su Europos fondais.
Vienas iš pavyzdžių – Aukštumalos ar Čepkelių durpynų teritorijos, kur pastaraisiais metais vykdyti hidrologinio režimo atkūrimo darbai. Rezultatai matomi ne iš karto – vandens lygis stabilizuojasi per kelis sezonus, o augalija, būdinga šlapynėms, grįžta dar lėčiau. Bet kai procesas prasideda, jis save palaiko: sfagnų samanos, pavyzdžiui, pačios kuria sąlygas, kuriomis geriau išgyvena.
Technologijos, kurios keičia tempą
Per pastarąjį dešimtmetį atsirado priemonių, leidžiančių stebėti procesus tiksliau nei anksčiau. Palydovinė nuotolinė stebėsena padeda sekti vandens lygio pokyčius dideliuose plotuose be nuolatinio fizinio buvimo vietoje. Drėgmės jutikliai, įmontuoti tiesiai į durpyno gruntą, siunčia duomenis realiu laiku – tai leidžia greičiau reaguoti, jei kanalo užtvanka pradeda praleisti vandenį.
Modeliavimo programinė įranga, naudojama planuojant, kur tiksliai statyti užtvankas, taip pat pagerėjo. Anksčiau tai buvo daugiau nuojautos ir vietinės patirties reikalas, dabar galima simuliuoti vandens tekėjimą skaitmeniniu reljefo modeliu ir sutaupyti daug laiko, kuris kitaip būtų sugaištas bandymų ir klaidų metodu.
Dronų naudojimas – dar viena praktinė detalė. Sunkiai pasiekiamose vietose, kur pėsčiomis eiti pavojinga ar tiesiog neįmanoma, dronai fiksuoja augalijos pokyčius ir padeda įvertinti, ar atkūrimas vyksta taip, kaip planuota.
Kiek tai realiai padeda
Skaičiai, kuriuos pateikia mokslininkai, nėra stulbinantys, bet jie ir neturėtų būti – klimato problemų sprendimas retai vyksta vienu dideliu žingsniu. Atkurtas hektaras durpyno per metus gali sumažinti emisijas keliomis tonomis CO2 ekvivalento, priklausomai nuo pradinės būklės. Sudėjus visus Lietuvoje jau atkurtus plotus, susidaro reikšmingas, nors ir ne lemiamas indėlis į šalies klimato tikslus.
Yra ir šalutinė nauda, kurios lengva nepastebėti – atkurti durpynai sulaiko vandenį sausringais periodais ir sumažina potvynių riziką pavasarį. Biologinei įvairovei tai taip pat svarbu: daugelis retų rūšių, tokių kaip tam tikros lakštingalų ar undinių rūšys, priklauso būtent nuo šlapynių buveinių.
Ką iš viso to pasiimti
Durpynų atkūrimas nėra efektinga technologija ta prasme, kaip įsivaizduojame saulės elektrines ar elektromobilius. Čia nėra greito rezultato, nėra ką parodyti nuotraukoje po metų. Bet būtent lėtumas ir yra šio proceso esmė – gamta atsistato savo tempu, o technologijos tik padeda tą tempą tiksliau suprasti ir palydėti. Lietuvoje šis darbas vyksta gana tyliai, be didelio triukšmo, bet kiekvienas atkurtas hektaras yra mažas, apčiuopiamas žingsnis, kurio poveikis, tikėtina, bus matomas ne mums, o kitai kartai.