Durpės - šiuolaikinis energijos šaltinis

Nors pasaulyje atrandami vis nauji naftos ir gamtinių dujų telkiniai, o naujos technologijos leidžia žymiai padidinti jų išgavimo kiekius, tačiau pastaruoju metu vis didesnę reikšmę įgyja atsinaujinantieji energijos ištekliai, kuriuos sudaro saulės, vėjo, geoterminė, hidro energija ir  biomasė. Biomasė – tai fotosintezės produktas ir jis yra vienas labiausiai paplitusių ir plačiausiai  naudojamų atsinaujinančių energijos šaltinių, nes fotosintezės metu augalų stiebuose, šakose ir lapuose sukaupiamas energijos kiekis yra keletą kartų didesnis už pasaulio energijos poreikius. Pati sąvoka „biomasė“ yra labai plati, tai mediena, jos ruošos bei apdirbimo atliekos, durpės, žemės ūkio kultūros bei atliekos (rapsai, šiaudai), maisto pramonės organinės atliekos, nutekamųjų vandenų dumble susikaupusios organinės medžiagos ir kt

Durpės – tai organinės kilmės medžiaga, susidariusi iš nepilnai suirusių augalų, medienos liekanų ir humuso. Jos dažniausiai formuojasi reljefo pažemėjimuose, kuriuose laikinai arba nuolat susidaro perteklinis drėkinimas. Durpių formavimosi procesas yra labai lėtas. Per metus susidaro tik iki 1 mm storio durpių sluoksnis. Durpių kuras – tai gabalinės ir trupininės durpės, bei jų briketai, granulės ar kitos rūšies gaminiai. Deginant durpių kurą gaunamas energijos kiekis priklauso nuo durpių kaloringumo, drėgnumo, rūšies, jų susiskaidymo laipsnio bei nuo katilų naudingo veiksmo koeficiento (n.v.k.), jų darbo režimų sureguliavimo.

Lietuvoje jau nuo seno durpės greta malkų buvo naudojamos kurui. Paskutiniaisiais tarpukario nepriklausomos Lietuvos metais durpių buvo iškasta 230 tūkst. t ir didžioji jų dalis buvo sudeginta. Po Antrojo pasaulinio karo durpių kasyba gerokai išaugo – kasmet buvo iškasama per 2 mln. t durpių , o 1975 m. - net 3,2 mln. tonų. Iki 1970 m. kasmet apie 1,5 mln. t durpių buvo sudeginama, tačiau vėlesniais metais, pradėjus vis plačiau naudoti dujas, mazutą ir kitus iš svetur importuojamus nebrangius naftos produktus bei akmens anglį, durpės kurui vis mažiau benaudotos. 1975 m. šiluminėse elektrinėse ir statybinių medžiagų pramonės įmonėse dar buvo sudeginta apie 280 tūkst. t durpių, o po dešimties metų šiam tikslui jau buvo tesunaudota tik apie 50 tūkst. t (2-3 % bendro iškastų durpių kiekio). Durpės buvo pradėtos naudoti didelėse kolūkių fermose kraikui (iki 85% visų iškasamų durpių), apželdinimui, kompostams ir kt.

Atkūrus nepriklausomą Lietuvą ir pertvarkant ūkį, durpių pramonė, kaip ir daugelis kitų kasybos šakų, patyrė nuosmukį. Daugiausia durpių naudojusios didelės fermos buvo likviduotos, išaugus durpių pervežimo kainoms, sumažėjo ir kita jų paklausa. 1995-1997 m. durpių buvo iškasama tik tik šiek tiek daugiau nei tarpukario Lietuvoje – 250 – 280 tūkst.t.

Išaugus energetinių išteklių kainoms ir esant visiškai priklausomybei nuo jų importo, pradėta svarstyti, ar nevertėtų daugiau savų durpių panaudoti kurui. Buvo sudaryta ir 1994 m. Vyriausybės patvirtinta programa, kurioje durpių naudojimą kurui buvo numatyta laikyti prioritetiniu durpių kasyboje.